Lietuvoje ugdomi tamsuoliai?

Šiandienos mokinys, atrodo, gali pasiekti bet kokią informaciją. Tačiau tik nedidelė šios kartos mokinių dalis savarankiškai ieško informacijos, papildančios mokomąją medžiagą. Kitiems ją reikia pateikti jau „sukramtytą“. Taip buvo ir taip bus.

Neseniai stebėjau dvi televizijos laidas apie užsienio šalis. Viena rodė Turkiją, kita - Airiją. Pirmoji buvo sukurta lietuvių, antroji - rusų. Kadangi pati renku pamokoms tinkamus laidų įrašus, labai atkreipiu dėmesį į jas.

Valandos laidoje apie kelionę į Turkiją, nemaža dėmesio skirta kadrams, rodantiems keliautojos aprangą, dekolte, išpuoselėtas kojas ir panašiai. Laidoje apie Airiją, per penkiolika minučių pateikta daug įdomios medžiagos apie gamtą, žmonių gyvenimo būdą, verslus, istorines vertybes. Deja, mano mokiniai nemoka rusiškai, todėl puikios medžiagos pamokai nepanaudosiu. O apie Turkiją man laida per daug ilga, užteršta bereikšme medžiaga. Atsirastų patarėjų kaip ją pritaikyti. Pati žinau.

Tačiau turiu omenyje šviečiamąją televizijos funkciją, pritaikytą bet kokiam žiūrovų ratui. O tai tik patys prisifilmuoja, patys ir grožisi, kai kitiems iš to jokios naudos. O dar sako, kad televizijos laikas labai brangus. Ką pateikia informacijos priemonės - visada atrodo aktualiau nei pateikia mokytojas iš savo užrašų. Atrodė, kad internetas pakeis vadovėlius ir visą kitą mokomąją medžiagą. Deja, ne visada taip. Prieš dešimtmetį įrašytas dokumentinis filmas ar laida dar kartais labai sudomina mokinius. 

Anglai turi sukūrę daug gerų mokomųjų filmų. Tačiau jie pritaikyti žiūrėti dvigubų pamokų metu. Prancūzai irgi daug dėmesio skiria savo augančiajai kartai šviesti televizijos laidose. Mūsų kokie šeštokai ar septintokai, o ir vyresni vidutiniokai (tokių gana daug), irgi dar negali jų žiūrėti dėl kalbos barjero.

Vis labiau įsitikinu, kad kažkas labai nori, kad Lietuvos auganti karta būtų prilipusi prie kompiuterinių žaidimų. Juk šeimai pamatyti kino filmą, spektaklį, tapo nepigia švente. Laikraščiai, žurnalai daugiausia nueina paskui reklamų poreikius. Knygų taip pat lentynose sumažėjo dėl suprantamų priežasčių. Vaiko kambaryje ant sienos vargu ar pamatysi žemėlapį. Gal todėl net į tūkstantmečio vaiko titulą pretenduojantys kartais klumpa ant paprasto programinio klausimėlio. Juk dalis mūsų pirmūnų įsitikinę, kad užtenka „iškalti“ vadovėlio tekstą, net nežiūrint, kad šalia teksto dar yra ir iliustracijos, taip pat papildančios žinias.

Taigi, norėdami turėti aktyvų, žingeidų pilietį, turėtume ne tik reformuoti mokymo sistemą, bet reformuoti ir informacijos sistemą visoje visuomenėje, kuri įvairiapusiškai keltų savo išprusimo lygį tiek vaikystėje, tiek senatvėje ir be mokyklinių vadovėlių.

[straipsnis paimtas iš: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/lietuvoje-ugdomi-tamsuoliai.d?id=43488955 ]

Lietuviška studijų sistema per austrišką prizmę

Šį straipsnį mane privertė parašyti anaiptol ne noras išjuokti lietuvišką studijų sistemą ar panašiai, bet veikiau noras perteikti tam tikrus kontūrus, pagal kuriuos mes galėtume koreguoti ir gerinti mūsų studijas, kad jaunimas liktų studijuoti tėvynėje.

Jau geras mėnuo, kaip esu grįžęs iš Austrijos, tad dabar galiu viską objektyviai palyginti. Kalbant iš karto apie reikalą, galiu drąsiai pasakyti, kad studijos Austrijoje buvo daug įdomesnės ir naudingesnės nei Lietuvoje.

Mokslo supratimas Indijoje

Sugata Mitra

We know that:
Groups of children (6-12 yeards old in groups of 4 or so), given unrestricted and unsupervised access to the Internet can learn almost anything on their own. It doesn't matter who or where they are. We know this from 20 years of research, standing on the shoulders of Aurobindo, Piaget, Vygotsky and Montessori.

This kind of learning is activated by questions, not answers.

There will always be children in the world who, for some reason or the other, cannot pay for education.

Hypothesis:
There will always be people in the world who are willing to mediate in children's learning for, say, one hour a week, with no remuneration.

Speculation:
If we create 'clouds' of mediators and children on the Internet and an arrangement by which they can interact, we would have an alternative schooling.

Action:
In the last three years, we have created 12 Self Organised Learning Environments (SOLEs) in addition to the several hundred 'hole in the wall' computers that exist in India, Cambodia and several African countries.

There exists a cloud of mediators, numbering in hundreds, that have begun to interact with these SOLEs. The cloud is self organised and called a Self Organised Mediation Environment (SOME). The mediators interact with the children over Skype.

Next:
We need a Self Organised Assessment Method (SOAM) by which children can assess their learning accurately.

We need a curruculum that is driven by questions. Self organised and self populating.

We need computing environments for children that are powered by free energy and bandwidth.

Schools in clouds, integrated with the fabric of space and time....

[straipsnis paimtas iš: http://sugatam.blogspot.com/ ]

Mokslas, kuris įtraukia vaikus

http://www.ted.com/talks/sugata_mitra_the_child_driven_education.html